1 Jobas tęsė savo palyginimą:
2 “O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo. 3 Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje, 4 kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės. 5 Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs, 6 kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes. 7 Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą, 8 jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo, 9 kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas. 10 Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio. 11 Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė, 12 nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų. 13 To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai. 14 Teisumas man buvo rūbas, o teisingumasapsiaustas ir vainikas galvai. 15 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam. 16 Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau. 17 Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį. 18 Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio. 19 Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas. 20 Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.
21 Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo. 22 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų. 23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų. 24 Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo. 25 Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.
1 “Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų. 2 Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės. 3 Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą. 4 Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas. 5 Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys. 6 Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų, 7 rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose. 8 Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.
9 O dabar tapau priežodis jų dainose, 10 jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą. 11 Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje. 12 Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti. 13 Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko. 14 Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį. 15 Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.
16 Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių. 17 Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja. 18 Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė. 19 Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai. 20 Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane. 21 Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei. 22 Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę. 23 Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.
24 Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami. 25 Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo? 26 Aš ieškojau gerogavau pikta; laukiau šviesosatėjo tamsa. 27 Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos. 28 Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu. 29 Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams. 30 Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio. 31 Mano arfa virto rauda, o mano fleitaverkiančiojo balsu”.