16 Tačiau Viešpats siuntė izraelitams teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš rankos tų, kurie juos plėšė. 17 Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų. 18 Kai Viešpats jiems duodavo teisėją, Jis būdavo su juo ir išgelbėdavo izraelitus iš jų priešų per visas to teisėjo dienas. Viešpats gailėdavosi jų, kai jie dejuodami skųsdavosi prispaudėjais. 19 Bet, teisėjui mirus, jie sugrįždavo ir susitepdavo dar labiau, negu jų tėvai, sekdami svetimus dievus, jiems tarnaudami ir juos garbindami. Jie neatsisakė savo darbų ir užsispyrimo. 20 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis tarė: “Kadangi šita tauta sulaužė mano sandorą, kurią padariau su jų tėvais, ir neklausė manęs, 21 tai ir Aš neišvarysiu iš jų krašto nė vienos tų tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko; 22 jomis išmėginsiu Izraelį, ar jis laikysis Viešpaties kelio ir ar norės juo vaikščioti, kaip darė jo tėvai”. 23 Todėl Viešpats paliko tas tautas krašte, neišnaikino jų tuojau ir neatidavė jų į Jozuės rankas.
1 Šitas tautas Viešpats paliko krašte, norėdamas išmėginti izraelitus, kurie nebuvo pergyvenę Kanaano karų, 2 kad izraelitų kartos žinotų, kas yra karas, ir išmoktų kariauti: 3 penkis filistinų kunigaikščius, visus kanaaniečius, sidoniečius ir hivus, kurie gyveno Libano kalnyne nuo Baal Hermono kalno iki Lebo Hamato slėnio. 4 Jie buvo palikti išmėginti izraelitus, ar jie klausys Viešpaties įsakymų, kuriuos Jis davė jų tėvams per Mozę. 5 Izraelitai gyveno tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių. 6 Jie vedė jų dukteris, savo dukteris davė jų sūnums ir tarnavo jų dievams.