1 Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. 2 Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo. 3 Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: “Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!” 4 Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus”.
5 Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. 6 Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo. 7 Po to pasakė mokiniams: “Eikime vėl į Judėją!” 8 Mokiniai Jam atsakė: “Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?” 9 Jėzus tarė: “Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. 10 O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos”. 11 Tai pasakęs, pridūrė: “Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti”. 12 Jo mokiniai atsiliepė: “Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks”. 13 Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą. 14 Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: “Lozorius mirė. 15 Ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį”. 16 Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: “Eikime ir mes numirti su Juo!”