1 Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų, 2 Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas. 3 Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!” 4 Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.
5 Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, 6 gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. 7 Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”. 8 Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.