67 Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:
68 “Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. 69 Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose, 70 kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, 71 jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia, 72 tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, 73 priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, 74 išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti 75 per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse. 76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti; 77 tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą 78 ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių, 79 kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią”.
80 Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.