57 Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. 58 Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. 59 Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo varduZachariju. 60 Atsakydama jo motina tarė: “O, ne! Jis vadinsis Jonas”. 61 Jie jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo”. 62 Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. 63 Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardasJonas”. Ir visi stebėjosi. 64 Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą. 65 Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. 66 Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kas gi bus iš to vaiko?” Ir Viešpaties ranka buvo su juo.