16 Karalius Dovydas įėjo, atsisėdo Viešpaties akivaizdoje ir tarė: “Kas aš ir mano namai, Viešpatie Dieve, kad mane iki čia atvedei. 17 Ir tai pasirodė dar per maža Tavo akyse, Dieve. Tu kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje ir pasielgei su manimi kaip su žymiu žmogumi, Viešpatie Dieve! 18 Ką gi daugiau Dovydas gali, Tau taip pagerbus Tavo tarną? Nes Tu žinai savo tarną. 19 Dėl savo tarno ir pagal savo širdį Tu padarei šitą didybę, pranešdamas savo tarnui tuos didžius dalykus. 20 Viešpatie, nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis. 21 Ar yra kita tokia tauta ant žemės, kuri prilygtų Tavo tautai, Izraeliui, pas kurią Dievas būtų atėjęs išpirkti jos sau ir išgarsinti savo vardo, didingo ir baisaus, išvarydamas kitas tautas priešais savo tautą, kurią Tu išpirkai iš Egipto vergijos. 22 Tu, Viešpatie, padarei Izraelį savo tauta visiems laikams ir tapai jos Dievu. 23 Dabar, Viešpatie, tegul tai, ką Tu kalbėjai apie savo tarną ir jo namus, būna įtvirtinta amžiams ir padaryk, kaip pasakei. 24 Įtvirtink tai, kad Tavo vardas būtų aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas’. Tegul Tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti Tavo akivaizdoje. 25 Tu, Dieve, pasakei savo tarnui, kad pastatysi jam namus, todėl Tavo tarnas išdrįso savo širdyje melstis Tavo akivaizdoje. 26 Viešpatie, Tu esi Dievas ir pažadėjai savo tarnui šitą gerovę. 27 Dabar teikis laiminti savo tarno namus, kad jie per amžius būtų Tavo akivaizdoje. Nes jeigu Tu, Viešpatie, palaimini, tai bus palaiminta amžinai”.