1 Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį. 2 Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje. 3 Kodėl Viešpats atvedė mus į šią žemę? Ar tam, kad žūtume nuo kardo, o mūsų žmonos ir vaikai taptų priešo grobiu? Ar ne geriau būtų grįžti į Egiptą?” 4 Jie tarėsi: “Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą”.
5 Mozė ir Aaronas puolė ant žemės prieš visą Izraelio vaikų susirinkimą. 6 Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas iš tų, kurie žvalgė kraštą, perplėšė savo rūbus 7 ir kalbėjo izraelitams: “Žemė, kurią apėjome ir išžvalgėme, labai gera. 8 Jei Viešpats bus maloningas, Jis mus įves į tą žemę, plūstančią pienu ir medumi. 9 Tik nesukilkite prieš Viešpatį ir nebijokite to krašto žmonių. Mes juos valgysime kaip duoną, jie neturi apsaugos, o Viešpats yra su mumis, nebijokime!” 10 Bet žmonės ketino juodu užmušti akmenimis. Ir Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraelitams virš Susitikimo palapinės.
11 Viešpats tarė Mozei: “Ar dar ilgai šita tauta niekins mane? Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje? 12 Aš juos bausiu maru ir sunaikinsiu, o iš tavęs padarysiu didesnę ir galingesnę tautą už šitą”.