1 Vargas man, kaip nuskynus vasaros vaisius, kaip nurinkus vynuogių likučius: nėra jokios kekės pavalgyti nė nunokusių figų, kurias taip mėgstu! 2 Dingo geri žmonės krašte, nebėra dorų žmonių. Jie visi tykoja kraujo, spendžia pinkles broliui. 3 Jų rankos yra stropios piktam. Kunigaikštis ir teisėjas reikalauja dovanų, o turtuolis reiškia savo nedorus norus. Taip jie iškraipo teisingumą. 4 Jų geriausias yra kaip usnis, o doriausias kaip erškėčių tvora. Sąmyšio diena artėja, pranašų žodžiai pildosi. 5 Netikėkite artimu, nepasitikėkite draugu! Saugokis net tos, kuri guli prie tavo šono. 6 Sūnus niekina tėvą, duktė sukyla prieš motiną, marti prieš anytą; žmogaus priešai yra jo paties namiškiai. 7 O aš ieškosiu Viešpaties, lauksiu savo išgelbėjimo Dievo! Mano Dievas išklausys mane.
8 Nesidžiauk, mano prieše! Nors suklupauatsikelsiu, nors sėdžiu tamsojeViešpats yra mano šviesa. 9 Viešpaties rūstybę kęsiu, nes Jam nusidėjau. Jis išspręs mano bylą ir bus man teisingasJis išves mane į šviesą ir aš matysiu Jo teisumą. 10 Mano priešai tai matys ir bus sugėdinti. Jie kalbėjo: “Kur yra Viešpats, tavo Dievas?” Aš matysiu juos sutryptus gatvių purve.
11 Ateina dienos tavo sienoms atstatyti, dienos tavo riboms praplėsti. 12 Tą dieną ateis pas tave iš visur: nuo Asūro iki Egipto, nuo Tyro iki Eufrato, nuo jūros iki jūros ir nuo kalno iki kalno. 13 Tačiau kraštas virs dykyne dėl jo gyventojų, dėl jų darbų vaisiaus.
14 Ganyk savo tautą, savo paveldo avis, kurios vienišos gyvena Karmelio miške. Tegul jos ganosi Bašano ir Gileado vešliuose laukuose kaip senomis dienomis. 15 Parodysiu jums nuostabių dalykų, kaip jums išeinant iš Egipto krašto. 16 Tautos, tai matydamos, susigės dėl savo jėgos: nebenorės nei girdėti, nei kalbėti. 17 Jos ris dulkes kaip gyvatės, kaip žemės kirmėlės išlįs iš savo skylių. Jos bijos Viešpaties, mūsų Dievo, ir drebės dėl Tavęs.