16 Aš mačiau po saule: teismo vietojenedorybė, teisingumo vietojeneteisybė. 17 Tariau savo širdyje: “Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui”. 18 Aš galvojau savo širdyje apie žmones: “Dievas bando juos ir leidžia jiems suprasti, kad jie patys iš savęs tėra gyvuliai”. 19 Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė. 20 Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis. 21 Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę? 22 Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo?