1 “Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta. 2 Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka. 3 Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi? 4 Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas! 5 Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs. 6 Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.
7 Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos. 8 Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse, 9 bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas. 10 O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra? 11 Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta, 12 taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego. 13 O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum. 14 Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos. 15 Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio. 16 Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės. 17 Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.
18 Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos, 19 kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį. 20 Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį. 21 Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi. 22 Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.